Apie pinigus ir teisingumą

Rinkimų į Seimą ar savivaldybių tarybas metu piliečiai balsuoja už politikų siūlymus remdamiesi turimomis žiniomis apie tai, kaip turi būti valdoma valstybė. Jeigu tos žinios  neteisingos ar jų per mažai, išsirenkame politikus, kurių valdymu eilinį kartą piktinamės.
Vyresnio amžiaus žmonių nesusivokimas apie valstybės valdymą yra visiškai pateisinamas, nes apie tai sovietiniais laikais mokyklose nemokindavo. Ypatingai liūdina faktas, kad ir jaunų žmonių žinios apie politiką ir ekonomiką nėra patenkinamos. Tuo teko įsitikinti pačiam, kai iš dvidešimties antro kurso aukštosios mokyklos studentų nei vienas tvirtai negalėjo paaiškinti, kas tai yra “demokratija”. Kasdien žiniasklaidoje skambantis žodis dideliai visuomenės daliai reiškia tą patį, ką ir pasakymas “abrakadabra”. Dėl tos priežasties labai daug žmonių įsitikinę, kad Lietuvoje demokratijos nėra, kadangi nėra teisingumo. Yra tvirtinančių, kad demokratija tai betvarkė, korumpuotų politikų valdžia, nuo kurios gali išgelbėti tik “tvirtos rankos” valdymas. Rinkimų metu balsuojama atitinkamai – ieškoma to “vienintelio”, kuris galėtų įvesti teisingumą. Darosi baisu, kai matai, kokia didelė dalis rinkėjų demokratiją mielai išmainytų į diktatoriaus “teisingumą”.
Kas yra ta demokratija ir kaip ji dera su teisingumu?
Demokratija - tokia valstybės valdymo forma, kai dauguma rinkėjų gali taikiai pakeisti valdžią rinkimų metu. Demokratija tai daugumos valdžia. Problema yra ta, kad rinkėjų dauguma dažnai nenori teisingumo ir gali net reikalauti, kad jų išsirinkta valdžia darytų nusikaltimus. Supaprastintas pavyzdys: visuomenės dauguma nubalsuoja, kad reikia sušaudyti visus aukštesnius nei 190cm ūgio vyrus ir pasidalinti iš jų atimtą turtą. Ar tai demokratinis sprendimas? Taip! Ar teisingas? Žinoma ne. Demokratinėje santvarkoje įmanoma netgi vergovė. Ji klestėjo demokratijos lopšyje senovės Atėnuose. Pirmieji JAV prezidentai vergus laikė net ir po 1787m., kai buvo priimta šalies konstitucija. Pietinių valstijų valstybinėse mokyklose juodaodžių vaikams mokytis kartu su baltaodžiais leista tik nuo 1954 metų. Demokratijos sąlygomis gyvenimo taisykles diktuoja balsuojanti dauguma: pageidavo vienaip – įstatymai buvo vienoki, požiūris pasikeitė – įstatymai tapo kitokie.
Kyla natūralus klausimas: jeigu demokratija neužtikrina teisingumo, tai kuo ji geresnė už diktatūrą?
Diktatoriaus valdomoje valstybėje teisingumas yra neįmanomas iš principo. Diktatorius visada bus „aukščiau įstatymų“. Su savo valdomos šalies gyventojais jis gali elgtis, kaip panorėjęs ir kiek siekia jo, kartais liguista, fantazija. Užsinori – žmonės suvaromi į demonstracijas. Užsinori – tu priverstas žudyti žmones. Užsinori – nužudo tave. Prisiminkite kiek milijonų žmonių sunaikino Stalinas, Hitleris, Pol Potas vykdydami „teisingumą“. Nedemokratinėje valstybėje nėra jėgos, kuri galėtų diktatorių sulaikyti ar jam pasipriešinti.
Demokratinė santvarka žmogui yra saugesnė. Sunku įsivaizduoti, kad dauguma žmonių išsirinktų politikus, siūlančius masines žudynes. Jei valdžioje tokių atsirastų, demokratijos sąlygomis juos būtų nesunku pakeisti. Skirtingai nuo diktatūros (ir tai yra labai svarbu!), demokratinė santvarka sudaro sąlygas teisingumui susikurti, nors pačio teisingumo atsiradimo neužtikrina. Būtina, kad teisingumo siektų dauguma rinkėjų.
Lietuvoje, deja, dauguma rinkėjų į rinkimus eina tikėdamiesi, kad išsirinkti politikai jiems ką nors duos. Kita „besipiktinanti” gyventojų dalis, nedalyvaudama rinkimuose, pritaria, kad politikai turtingesniais padarytų pirmuosius. Politikai, kaip ir rinkėjai, irgi stengiasi tapti turtingesniais. Prisipažinkite, gerbiamas skaitytojau: didesnės pensijos, didesnės pašalpos, didesnės išmokos, didesni atlyginimai, didesnės kompensacijos, daugiau pinigų mano miesteliui, mano rajonui, mažesnės kainos, daugiau nemokamų paslaugų – juk balsuojate už tai žadančius! Mūsų nedomina iš ko valdžia atims. Kiekvienas jaučiasi nusipelnęs gauti daugiau „teisingumo“. Valdžia davė - teisingumas yra! Valdžia nedavė – teisingumo nėra! Naudos siekimas sau užgožia tikrąjį teisingumą.
Visiems dejuojantiems, kad Lietuvoje teisingumo nėra, vertėtų prisitaikyti patarlę: „pats muša, pats rėkia“. Demokratija čia niekuo dėta.

Kur ir kada vyksta tikrieji rinkimai?

Ne už kalnų nauji Seimo rinkimai. Netrukus vėl išgirsime nepatenkintų rinkėjų priekaištus, kad nėra už ką balsuoti, nes sąrašuose vėl tos pačios pavardės, kad negalima balsuoti už konkretų patinkantį politiką, kad dalies politikų negalima rinkti tiesiogiai, o tik per partijų sudarytus sąrašus.

Mane piktina tokios neteisingos kalbos. Piktina ir kitas dalykas. Nepaisant švietimui, pilietinei visuomenei kurti ir kitai mokomajai veiklai skiriamų milžiniškų savų ir Europos Sąjungos pinigų, jokiuose kursuose, jokiose masinės informacijos priemonėse, tame tarpe ir valstybinėse, žmonėms nepaaiškinama, kad visuotinai smerkiami mūsų rinkimų sistemos trūkumai yra visiškas mitas. Pabrėžiu, Lietuvoje rinkėjas visada turėjo galimybę balsuoti už konkretų politiką, rinkėjas Lietuvoje visada turėjo galimybę nuspręsti, kurie politikai bus įtraukti ar neįtarukti į politinių partijų sąrašus.

Bėda ta, kad rinkėjai turimomis galimybėmis nesinaudoja, pirmiausiai, matyt, dėl nežinojimo.

Nei politologai, nei žurnalistai, nei valstybinės informavimo priemonės rinkėjams nesiteikia paaiškinti, kad rinkimai į Seimą vyksta jau dabar. Kad šiuo metu partijų viduje vykstantys rinkimai yra ne mažiau svarbūs už būsimus, kurių metu apylinkėse į urnas mesime užpildytus biuletenius, murmėdami, kad nėra iš ko rinktis. Būtent šiuo metu partijų viduje vykstančiuose rinkiminiuose susirinkimuose balsuojama už personalijas, už “tą vienintelį”, kurį norėtume pamatyti rinkimų sąrašuose ar vienmandatėse apylinkėse.

Dar daugiau. „Patobulinę“ savo rinkimų sistemą ir leidę rinkėjams reitinguoti partijų sudarytus sąrašus, mes pagadinome gerai veikiančią sistemą. Reikia suprasti, kad partiniai sąrašai sudarinėjami žmonių, kurie pažįsta vienas kitą, žino ko vertas vienas ar kitas kandidatas. Išdiskutuojami geriausi variantai ir rinkimams pristatomas politikų eiliškumas atspindi daugumos informuotų! piliečių nuomonę. Rinkimų metu rinkėjas apie politikus sprendžia iš jų pasirodymų televizijos ekrane ar spaudos puslapiuose. Nenuostabu, kad pirmais numeriais išreitinguojami ir į valdžią patenka politkai, turintys aktorinių sugebėjimų įtikti rinkėjui ir turintys daugiausiai pinigų žiniasklaidai pirkti. Turėti pinigų ir gerai vaidinti - ar tai reikalingiausios savybės, žmogui ketinančiam valdyti valstybę? Lietuva čia jokia ne išimtis, rinkėjai panašiai elgiasi visose demokratinėse šalyse.

Gerbiami rinkėjai, jei norite pilnai išnaudoti mūsų puikios (dabar jau kiek apgadintos) demokratinės rinkimų sistemos privalumus, jūs privalote dalyvauti partijų veikloje. Supraskite mane teisingai. Nesiūlau visiems tapti politikais. Siūlau kiekvienam turėti savo politiką, kurį bent truputį pažinotumėte, kuris būtų įsipareigojęs jums ir dirbtų jums, o ne oligarchams. Panašiai dabar turime mums dirbančius šeimos gydytoją ar advokatą. Mainais jūs įsipareigotumėte savo politiką palaikyti, „stumti į valdžią“ t.y. balsuoti už jį partijos viduje vykstančiuose balsavimuose.

Žinau, kad daugumai piliečių dalyvauti partijų veikloje yra per žema ir labai “nešvaru”, todėl siūlau savo “švariomis” rankelėmis padėkoti “juodadarbiams”, sudarinėjantiems rinkiminius politinių partijų sąrašus, nuolankiai balsuoti už į “antrą rinkimų turą” patekusius politikus ir nekaltinti sistemos, vien todėl, kad nemokame ar nenorime ja teisingai naudotis.

Dažnai kalbinu žmones stoti į partijas ir aktyviai dalyvauti jų veikloje. Atsakymas paprastai būna sekantis: “mielai dalyvaučiau ir norėčiau būti aktyviu partijos nariu, pritariu jūsų partijos idėjoms, tačiau  esu labai užsiėmęs - negalėsiu dalyvauti pilna jėga, pripuolamai dalyvauti nesolidu, todėl į partiją nestosiu”. Kiti pasisako, kad “nešvariuose” reikaluose dalyvauti nenori. Treti paklausia, kokią turės naudą. Atsakymai rodo, kad žmonės nesupranta, ką reiškia būti partiniu ir kodėl reikia būti partiniu. Apie tai ir yra šis straipsnis.

Valstybės valdymas daugeliu detalių yra panašus į bet kurią žmonėms teikiamą paslaugą, pavyzdžiui sveikatos apsaugą. Ką mes darome, kai susergame?  Pirmiausia mums rūpi susirasti žmogų, kuris turėtų žinių apie gydymą, tai yra būtų baigęs medicinos mokslus. Susižinome pas jį besigydžiusių pacientų atsiliepimus.  Apsisprendę einame pas pasirinktą gydytoją, mokame jam pinigus už patarimus, kuriuos paprastai vykdome, nepaisant to, kad dažnai jie nebūna malonūs - reikia gerti karčius vaistus, riboti skanų maistą, sportuoti ar net “gultis po peiliu”.  Atsiradus sveikatos problemų, mums nekyla minčių mesti savo darbus ir patiems tapti gydytojais. Pagalbos į nebaigusius medicinos mokslų kreipiamės tik kraštutiniais atvejais. Ir tikrai mes nesikreipiame pagalbos į pažįstamą, gerą, nuoširdų, dorą, nepriekaištingos reputacijos žmogų, mes nesistengiame pakliūti pas įžymybę ne mediką., kurią dažnai rodo per televizorių

Labai panašiai turėtų būti ir su valstybės valdymu. Jei norime išsirinkti gerą valdžią ir gyventi turtingesnėje bei teisingesnėje visuomenėje, turėtume išsirinkti žmogų, žmones (partiją), kurie žinotų, kaip tą padaryti. Gydymu užsiimantis specialistas yra vadinamas gydytoju, valstybės valdymo specialistas - politiku. Reikalavimai politikui turėtų būti panašūs, kaip ir gydytojui. Politikas turėtų turėti žinių apie valstybės valdymą. Atskiro valstybės valdymo mokslo diplomo nėra. Manyčiau, kad politinės ekonomikos studijų diplomas būtų teisingiausias atitikmuo. Reikėtų pasidomėti ar specialisto siūlomos priemonės pasiteisino kitose šalyse. Susižinoti, kaip jį vertina kolegos ir valdžios veiklą nagrinėjantys politologai. Suradome mums tinkantį politiką, baigusį reikiamus mokslus su geromis rekomendacijomis, kas toliau? Reikia jį “išstumti” į valdžią. Kaip ir gydytojo atveju, mes turime jį paremti, (t.y. prisiregistruoti) - įstoti į partiją, kurios narys yra jūsų pasirinktas politikas. Jūsų dalyvavimo partijoje tikslas turėtų būtų savo pasirinkto politiko ir jo idėjų  palaikymas partijos viduje. Reikia suprasti, kad partijos viduje visada susikuria grupelės, kurios vienu ar kitu pagrindu konkuruoja tarpusavyje. Tai yra natūralus ir reikalingas procesas, kurio metu organizacijose iškyla daugiausiai partiečių palaikymo balsų surinkusi grupė. Vadinasi jums reikia dalyvauti partijos viduje vykstančiuose balsavimuose - palaikyti savo pasirinktą politiką ar grupę. Balsavimai paprastai vyksta kelis kartus per metus: renkant skyriaus tarybą, skyriaus pirmininką, tvirtinant skyriaus narius į partijos valdymo organus, tvirtinant rinkiminius sąrašus. Dar reikia susimokėti nario mokestį. Tiek jūsų balsavimas, tiek sumokėti pinigai suteikia pasirinktam politikui daugiau galių įgyvendinti savo siūlomas nuostatas. Kaip ir gydymosi atveju, žmogus, tapęs partiniu, nebūtinai turi keisti savo profesiją į politiko. Iš to seka, kad kiekvienas, savo gerove besirūpinantis, žmogus turėtų pasirinkti politiką ir jį palaikyti. Renkantis politiką, reikėtų vengti triukšmingų vienišų “teisuolių”, nedalyvaujančių partijose, nes tai reiškia, kad jie nesugeba įtikinti juos artimiau pažįstančių žmonių, nesugeba dirbti komandoje.

Yra dar vienas, ypatingai svarbus, medicinos ir politikos panašumas. Kaip mes vykdome nemaloniausius gydytojų paskiriamus nurodymus, lygiai taip turėtume vykdyti mūsų pasirinktų politikų priimtus siūlymus. Bet kokios rimtesnės pertvarkos visuomenėje būna ne mažiau skausmingos, nei gydytojų atliekamos chirurginės operacijos ir rezultatai atitinkamai būna dažniausiai tokie pat džiuginantys (jeigu mūsų pasirinkimas teisingas).

Nepriklausomai nuo to ar dalyvauji rinkimuose ar ne, daugumos rinkėjų valia “ant savo galvos” visada turėsime patinkančią ar nepatinkančią valdžią. Seimas yra išrenkamas valdyti visą Lietuvą keturis metus. Iš to seka, kad, jei turime partiją (žmogų) ir manome, kad jos (jo) valdymas mums visiems bus naudingas, logiška būtų ją (jį) pareklamuoti aplinkiniams, prisidėti savo laiku ar pinigine parama. Šiuo atveju ir penki litai yra pakankama parama.

Ne mažiau svarbus yra klausimas: kas garantuos, kad mano remiamas politikas manęs neapgaus ir, patekęs į valdžią, vykdys duotus pažadus? Atsakymas yra vienas: niekas tokių garantijų duoti negali. Visai galimas dalykas, kad, pasinaudojęs jūsų parama, politikas jus išduos. Visa mūsų kasdienė veikla paremta pasitikėjimu. Rašant šį straipsnį, mano mašiną autoservise ardo meistrai. Jiems niekas netrukdo geras mano automobilio dalis pakeisti į blogesnes, pakeisti sveiką detalę ar tik pasakyti, kad pakeitė ir už tai paimti papildomus pinigus. Mes visi žinome, kad tokie dalykai vyksta. Tačiau aš pasitikiu serviso savininku. Aš jį pasirinkau ir remiu savo pinigais - moku už paslaugą. Dėl tos priežasties man nereikia visą dieną stypsoti autoservise ir prižiūrėti meistrų darbo. Už mane tai daro autoserviso šeimininkas.  Lygiai taip ir politikoje. Jei turite laiko, dalyvaujate pats, jei neturite, belieka pasitikėti. Jei mūsų pasitikėjimą nuvilia, ieškome kito sąžiningo žmogaus, kuris suteiktų reikiamą paslaugą. Valstybės valdymo paslauga yra viena iš daugelio mums reikalingų paslaugų ir labai liūdna, kad žmonės ypatingai atmestinai renkasi tos labai visiems svarbios paslaugos teikėjus. Dar blogiau, kad, vadovaudamiesi primityviu savanaudiškumu, renkamės politikus, žadančius gėrybes, kurių jie patys neturi, t.y. žadančius “iš kažkieno mašinos išimti” ir “įdėti būtent į tavąją”, t.y. iš kažko atimti ir duoti būtent tau. Pvz. “išmušti” pinigų rinkėjui svarbios mokyklos, gatvės remontui ir panašiai. Rezultate savanaudiški rinkėjai renkasi politikus, kurie įsipareigoja elgtis nesąžiningai ir paskui nesąžiningi rinkėjai verkia, kad savanaudžiai politikai nesąžiningu būdu jų nepadarė turtingesniais. Parašiau sudėtingai, bet pamąstykime, ko mes iš tiesų norime. Sąžiningą valstybės valdymą gali vykdyti tik sąžiningi politikai. Sąžiningus politikus gali išsirinkti tik sąžiningi rinkėjai, iš politikų reikalaujantys vienintelio dalyko - teisingumo visiems. Tai iš esmės skiriasi nuo teisingumo man.

Apibendrinu. Būti partiniu (bet ne politiku) reiškia įstoti į partiją su tikslu palaikyti politiką (valstybės valdymo specialistą), kuris jūsų nuomone turi reikiamų valstybės valdymo žinių ir sugebės jas pritaikyti. Jūsų darbas partijoje būtų susimokėti nario mokestį ir susirinkimuose balsuoti už savo pasirinktą specialistą arba už partiečius, kurie partijos viduje palaiko jūsų pasirinktą žmogų. Partijų skyriuose tokie balsavimai vyksta vieną ar du kartus per metus. Užmirškite lankstinukų nešiojimus ir begalinius posėdžius. Nebent pats tuo norite papildomai užsiimti. Primenu, kad partinė veikla yra visiškai savanoriška: niekas jūsų nieko negali priversti daryti prieš jūsų valią ir išstoti iš partijos galite, kad ir sekančią dieną po įstojimo.

Galima pareklamuoti ir taip “mokomieji filmukai rinkėjams, už kokius politikus rinkimų metu reikia balsuoti, kad gyvenimas po rinkimų drastiškai pagerėtų”.

Žiūrėti yra įdomiau ir patogiau nei skaityti. Pateikiu nuorodas į rusišką ir anglišką svetaines.

Filmai yra “apie ekonomiką paprastai” su Nobelio premijos laureatu M. Friedman`u. Gero žiūrėjimo.

Rusų kalba:

http://rutube.ru/tracks/1592371.html?answer=1&page=indexr&v=cd9affcf6ceedb317bb0942c3b89a58f

http://rutube.ru/tracks/1591955.html?v=583d313b68fb1e847f3827a2e3f34b63

http://rutube.ru/tracks/1592127.html?v=d07256effd987cbcdacf20114a6a064a

http://rutube.ru/tracks/1593621.html?v=6b8b9f29155191d9b9d05f4e5ecad081

Anglų kalba M. Friedman`o filmų pasirinkimas yra gausesnis:

http://miltonfriedman.blogspot.com/

Posakį “gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas” labai puikiai iliustruoja politikai, siekiantys leisti valdžiai reguliuoti kylančias maisto produktų kainas. Ketinimai geri, bet siūlomos priemonės sukeltų katastrofą. Dar yra prisimenančių, kaip atrodė pigių maisto prekių parduotuvės sovietiniais laikais. Paviešinu parlamentarus, kurie siekia mums tokio gėrio. Jei nedalyvaujate politikoje, bus taip, kaip nuspręs už jus tie, kurie dalyvauja.

Kainų įstatymo pakeitimo projektą Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo nariai Valentinas Mazuronis, Petras Gražulis, Jonas Stanevičius, Konstantas Ramelis, Mečislovas Zasčiurinskas.

Citata:

Estijos premjeras A. Ansipas pareiškė, kad gerais laikais mažos šalys turi turėti santaupų, kad išgyventų per krizes. Jis pripažino, kad sukurti biudžeto perteklių buvo sudėtinga. „Politikai visada turi labai gerų idėjų, kaip žmones padaryti laimingus naudojant mokesčių mokėtojų pinigus. Mums buvo nelengva sukurti rezervą, tačiau tai buvo svarbu”, - pridūrė jis.

Nėra ką pridurti.

Citata paimta iš Delfi straipsnio: “A.Kubilius: Latvijos premjeras išgelbėjo visą regioną”

Dėl tos pačios priežasties, kodėl į valdžią neinate jūs. Kodėl jūs nesate partijoje ir nedarote gerų darbų visuomenei? Jūs paklausiate savęs, kas man iš to? Nusprendžiate, kad tai laiko gaišimas, neduodantis apčiuopiamos naudos ir atsisakote dalyvauti.

Yra kita kategorija žmonių, kurie nusprendžia, kad buvimas partijoje jiems padės susirasti saugią darbo vietą valdžios struktūrose. Mažiau sąžiningi galvoja, kad būdami valdžioje, pasidarys naudingų užsakymų savo įmonei arba valdžios rankomis sunaikins įmonės konkurentus, arba teiks tokią paslaugą  verslininkams, kurie susipras už tai susimokėti. Vykdant tokią nesąžiningą veiklą, sukasi milijoninės sumos ir atitinkamai dideli neįteisinti atlygiai už biurokrato paslaugas. Oficiali alga tokiam žmogui yra tik “priedas saldainiams prie atlyginimo ”. Pvz. Šiaulių miesto mero darbo užmokestis bruto yra 5240,01 Lt  arba 3982,40Lt ”į rankas” (2010m). Reikia neužmiršti, kad tai politinis postas ir nėra jokios garantijos, kad porą mėnesių padirbęs netapsi eiliniu miesto tarybos nariu bedarbiu.

Išvada tokia, kad meru gali norėti būti žmogus, kuris nebijo prarasti savo darbo vietos (vadinasi prastai apmokamos arba tokios neturintis), turtingas žmogus arba nesąžiningas žmogus, į būsimą atlyginimą įskaičiuojantis ir pinigus “iš šalies”.

Citatos paimtos iš Delfi portale publikuoto S. Stankevičiūtės straipsnio “Kodėl estai turės eurą, o mes ne?”, patvirtina mano rašinio “Apie pinigus ir teisingumą” mintis.

“neoliberalių pažiūrų politikų vyravimas pagrindiniuose šalies postuose; seniai buvo susiformavusi tradicija vykdyti patikimą ekonominę politiką siekiant pritraukti tiesioginių užsienio investicijų; daug anksčiau įvykdytos struktūrinės reformos.”

“Estijos pranašumas pirmąjį po nepriklausomybės atgavimo dešimtmetį gali būti iš dalies paaiškintas M. Weberio protestantiškos etikos teze. Šia teze teigiama, kad kapitalizmui atsirasti palankias sąlygas sudarė asketinio protestantizmo etika.”

(Ištrauka iš Delfi straipsnio “Lietuvis tapo vienos didžiausių Kinijos kompanijų vadovu”)

Kartais man atrodo, kad žmonės Lietuvoje nesupranta ar nenori suprasti, kad valstybė ir Vyriausybė iš tiesų yra jie patys. Ir jei Vyriausybė yra ne kokia, pirmiausia reikia kaltinti ne ją, o pačius save - tokią išsirinkome!

Cituoju straipsnio Nedarbui pažaboti skirta beveik 88 mln. Lt Delfi portale ištraukas.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas įjungė žalią šviesą dar vienam Europos socialinio fondo (ESF) lėšomis finansuojamam projektui – nuo birželio bus pradėtas įgyvendinti 87,9 mln. litų vertės projektas, skirtas nedarbui mažinti ir žmonių užimtumui didinti.

Ministerijos skaičiavimais, vien per šį projektą bus įdarbinta virš 17 tūkst. žmonių. Numatoma projekto trukmė – 19 mėnesių. Planuojama, kad per šį laikotarpį virš 10 tūkst. papildomai darbo rinkoje remiamų bedarbių galės būti įdarbinti subsidijuojant, beveik tūkstančiui – bus padėta įsidarbinti darbo rotacijos būdu, daugiau kaip 6 tūkst. žmonių bus sudarytos galimybės persikvalifikuoti ar įgyti naujų profesinių žinių, virš 500 ieškančių darbo asmenų bus padėta įsidarbinti remiant jų teritorinį judėjimą.

Labai patiko straipsnio internautų komentarai, kurie rodo, kad žmonės supranta tokių valdžios veiksmų absurdiškumą.

Logiškai mąstant (jeigu tai nebūtų pinigų plovimas, o tikrai veiksminga priemonė), valdžia paskiria kelis milijardus litų, kuriuos tikrai galima surasti ir bedarbystė Lietuvoje tampa 0,00%. Paskaičiuokime 88 mln. LT įdarbina 17 tūkst. bedarbių, atitinkamai 880 mln. - 170 tūkst, 2,64mlrd. - 510 tūkst. Tiek bedarbių Lietuvoje net ir nėra. Tai ko ta vyriausybė delsia?